Iškirsto miško lauke
2024, drobė, aliejus,
190 x 195
Čiurlionio akimis
2025, 0:54 s trukmės
Pasitelkdama tapybos darbui būdingą medžiagiškumą, menininkė atsisako pasikliauti jo plokštumomis – forma išsilieja į erdviškumą, sukuriama linijų ir kraštinių žaismė. Taip kuriama medijos evoliucijos, jos dialektų išsišakojimų ir vidinių, atsiskyrimą lemiančių lūžių metafora. Pasitelkdama du skirtingus, bet savo esme tapačius erdvinius kūnus, menininkė kuria vizualųjį tekstą, paremtą nelinijinio naratyvo principu ir referuoja į naujų kalbos formų gimimą, tuo pačiu keldama tolesnį jų sugyvenimo bei sąryšio formų klausimą.
Pavadinimas yra nuoroda į senųjų Vilniaus troleibusų numerius, kurie prasideda raidėmis BNA. Šio paveikslo motyvas yra kilęs iš troleibusų sėdynių, dėl to ir pasirinkta mezgimo ir siuvinėjimo technika, kuri taktiliškai primintų sėdynės pamušalą. Šis kūrinys kalba apie kasdienes, tarytum bereikšmes keliones. Dygsneliais keliaudama per numegztą tinklą kuriu tarsi žemėlapį pėdsakų, kurie sudaro bendrą vaizdą. Nors vienas žingsnis (dygsnis), regis, padaro tokią mažą slinktį visumoje – iš kitos paveikslo pusės galima pamatyti visą tų žingsnių trajektoriją. Šiame mano kūrinyje aš esu visatos centre – kiekvienas dygsnelis, priklausomai nuo mano kūno padėties juda į šonus – nuo širdies. Kaip ir M. K. Čiurlionis kurdama savo visatą mąstau apie muzikinį ritmą, žvaigždes ir savo vietą pasaulyje.
K. Čiurlionio kūrinyje „Mintis“ (1904 m.) vaizduojamas demiurgas, kūrybinio proceso metu Valios jėga sutveriantis planetą. Iš jo akių sklindanti šviesos energija materializuoja minčių pavidalus.
Tai įkvėpė šitą idėją perkelti į skulptūrinį pavidalą su praplėstomis interpretacijomis iš dabartinių vykstančių procesų krypčių.
Čiurlionio demiurgas „įsikūnijo“ į šių laikų „mąstančią“ mašiną, kuri savo kosmines galias pritaiko Žemės gyventojams. Be viso to galintis atlikti ir stalinio šviestuvo funkciją.
Skulptūra „Dedikacija MKČ“ yra iš 2018 – 2020 m. vykusio parodų projekto „ Čiurlionis pirmasis lietuvių kosmonautas“ dalis. Daugiau apie projektą
www.maksimilian.lt/ciurlionis-pirmasis-lietuviu-kosmonautas/
Vandens versmė linijomis teka ramiai ir nuspėjamai vertikaliai, vis atsimušdama horizontales. Užtvenktas vanduo, tekantis ne savo, o dirbtine eiga, monotoniškai srūva žemyn. Toks dirbtinis krioklys, nuotėkiai kuria vientisą, tiek vaizdinį, tiek muzikinį foną, primenantį daugybės penklinių struktūrą, it M. K. Čiurlionio „Jūros“ muzikinių natų juodraščiuose. Neatsipalaiduojančios, įtemptai srūvančios linijos sudaro vientisą plotą, vienodai įdarbinamą, tyliai tęsiasi nuo krašto iki krašto, kaupdamos ir užkoduodamos savyje galią – „o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė“ (iš poemos „Jūra“). Nepalenkiama stichija tampa apvaldoma tik vaizdu ir žodžiais, jos nerimastingos audros virsta ženklais, pieštuko žymenimis. Vandens koncertas, išleidęs savo scenos užuolaidas, tolygiai ir koncentruotai šniokščia automatinio pieštuko, visada papildomo vienodų šerdelių kiekiu, penklinių gausa.
Kūrinio idėja kilo pamačius įvairias prekes, dekoruotas M. K. Čiurlionio darbų motyvais. Ypatingai sudomino skarelės: man pasirodė keista naudoti paveikslų motyvus ant skarelės, juk skarelė surišama, sulankstoma ir vizualas, esantis ant jos, pranyksta ir virsta neaiškiais spalvų plėmais. Šie darbai mane paskatino sukurti keraminį darbą, analizuojantį masinės gamybos ir unikalumo santykį per M. K. Čiurlionio naudotą medžių motyvą. Darbus kūriau naudodamas mažiausiai susijusį su žmogaus rankomis keramikos formavimo būdą – 3D molio spausdinimą – kaip užuominą į masinę gamybą, kurioje naudojami kompiuterių valdomi robotai. Mano valdomi robotai mechaniškai padaugino medžius, suformuodami paveikslo “Vasara II” motyvą.
„Grįždamas iš pašto, pastebėjau, kad migla – tai nuostabus dalykas. Už manęs migla, priešais migla, yra tik tai, kas su manimi ir manyje <…> Ir nieko daugiau. Puikūs rūmai ryškėja migloje – vos įžiūrimi – prieinu – nieko ypatinga – o toliau kažkokie stebuklai migloje – ir vėl nieko ypatinga – aplink migla ir migla <…>” – M. K. Čiurlionis.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kiemas, esantis šalia M.K. Čiurlionio namų Savičiaus gatvėje – poetinė interpretacija.
(At)vaizduose turbūt dažniausiai ieškome savo pratęsimo, t.y. minčių, jausmų, įsitikinimų – prisiminimo atspindžių. Susidūręs su atspindžio ne-buvimu žvilgsnis grįžta ir yra priverstas sustoti drobės paviršiuje. Paveikslas susideda iš dviejų vienodų dalių, kartu jos sudaro vieną pilną veidrodžių kompoziciją. Tai nurodo į santykį tarp suvokiančiojo ir suvokiamojo, tarp čia ir ten, artimo ir tolimo, pažįstamo ir svetimo. Stebėdami šį atspindį suvokiame, kad jokio „ten“ net nėra, sąmonė tampa priversta save stebėti bei repetuoti stingiame tapybos paviršiuje. Veidrodžiai tušti, o interjero erdvė plokščia, neįžengiama. Laiko patirtis tampa ne chronologiškas progresyvus judėjimas, o veikiau – grįžimas į dabartį. Tad atspindys čia daugiau metaforiškas, nes paveikslas nenurodo į nieką, nieko negrąžina, tapyba kartoja pati save. Būtent taip, kaip paveikslas yra nutapytas, pati tapybos kalba jau išreiškia šį santykį su Kitu kaip su savimi, t. y. naikina skirtį tarp objekto ir subjekto.
„Amžinesnis miškas“ – distopinė fantazija, perteikianti ateities vizijas, kuomet miškai – tik tolimas žalumos, gryno oro, pavėsių ir paukščių čiulbesio atsiminimas. Vykstantys spartūs miškų kirtimai, besaikis vartojimas, abejingumas ir nesirūpinimas gamta veda link to, kad plastikas gyvuos žemėje įvairiausiomis formomis ir neorganiniais dariniais, kai miškų seniai nebebus. Amžinesnis miškas – miškas iš plastiko. Nors plastikas taip pat yra yranti medžiaga, jo yrimo procesas yra daug kartų ilgesnis, nei medžio gyvenimo. Plastike įgalinu savo prisiminimus, suteikdama galimybę vaizdiniui gyvuoti ilgiau. Literatūroje jau yra išskiriama, kad plastikas – tai lyg antropoceno laikų fosilija.
Nutapytas miškas – mūsų laikotarpio refleksijos įspaudas naujųjų laikų fosilijoje. Tapyba kaip atspindys per dvasinį ir vizualinį matymą. Gamta – mano pagrindinis kūrybos motyvas. Šiame projekte eksperimentuoju su tradicinės tapybos galimybėmis, praplėsdama ne tik technines, bet ir erdvės suvokimo ribas. Tapyba išlipa iš drobės rėmo, atsiranda kintantis erdviškumas, kuris jungiasi su šviesų elementais, sukurdamas paslaptingą, o gal toksišką švytėjimą. Gamtos saugojimo tema man svarbi asmeniškai. Miškas – šventas. Tai ramybės, savęs pažinimo oazė. Darbuose jungiant atskirus plastiko gabalus, sukuriamas darbo storis, sluoksnis po sluoksnio susipina ne tik kritinės taršos zonos, bet ir rūpestis bei ironija. Tenka pripažinti, kad plastikas visur – net žmoguje. Ar jis tampa gamtos dalimi? Ar naująja gamta? Iš organinio stiklo atraižų, panaudotų plastiko pakuočių kuriu erdvinius tapybos paveikslus, objektus – šiuolaikinę peizažo interpretaciją.
Mano darbas, kaip ir M. K. Čiurlionio kūryba, kalba apie gamtą ne vien kaip fizinę aplinką, bet kaip dvasinę erdvę, pripildytą simbolių, refleksijų ir egzistencinių klausimų. Kaip M. K. Čiurlionis, naudoju peizažą kaip sielos veidrodį, neatsiedama jo nuo žmogaus vidinio pasaulio. Miškas mano darbe – tai ir atmintis, ir šventovė, ir katastrofos ženklas. Tokį daugialypį gamtos vaizdavimą taip pat regime ir M. K. Čiurlionio darbuose, kur gamtos vaizdai tampa kosminės tvarkos, dvasinio pažinimo atspindžiais.
Distopinė plastiko gamta – tai vizija, atspindinti mūsų laikmetį. M.K. Čiurlionis taip pat kūrė vizijas – jo paveiksluose atsiskleidžia ne tiek realus pasaulis, kiek idealaus, prarasto ar dar būsimo pasaulio metafora. Plastikinis miškas – tai amžinumo ir išnykimo paradoksas.
M.K. Čiurlionio darbuose taip pat nuolat iškyla laiko, amžinybės ir istorijos cikliškumo temos. „Amžinesnis miškas“ tampa šiuolaikiniu „laiko dokumentu“, kaip ir M.K Čiurlionio vizijos tapo dvasiniu savo laikmečio atspindžiu.
Ritmingas raudonų šviesulių blyksėjimas marių horizonte – tai vėjo turbinos, kurios keičia šiandienos nakties peizažą. Šviesas vaizdavau kaip organinį reiškinį, leidau joms plūduriuoti lengvoje migloje taip kurdama sapniškesnį pasaulį. Tapydama šį darbą gręžiausi į M. K. Čiurlionio kompoziciją „Ramybė”, į du šviesulius – laužus, bei jų atspindį vandens telkinyje.
Prisimenu M. K. Čiurlionio laidotuvių simfonijos seriją, kur vaizduojamos pasakiškos laidotuvių ceremonijos. Klasiko kūriniuose figūros žygiuoja per vingiuotus kalnų takus, tujų (kaip klasikinio mirties simbolio) apsuptyje. Laidotuvių simfonijas suvokiu kaip estetinę anapusinio pasaulio kontempliaciją. Paveikslu Portalas į mirtišką žydėjimą, siekiu žiūrovą nukelti į panašią, metafizinę terpę – švytinčių, juodai baltų gėlių lauką, kurio miglotame horizonte – užmarštis. Paveikslo motyvas – gėlių pieva – suklijuotas iš skirtingų nespalvotų, giminės laidotuvių apeigas įamžinančių fotografijų fragmentų. Nespalvotų gėlių pievą pateikiu kaip metaforą anapusybei. Tuo pačiu fotografiška flora veikia kaip simbolis, iliustruojantis asmeninį, atitrūkusį, nepažinų bei ambivalentišką santykį su fotografijų talpinamomis laidotuvių tradicijomis. Mano sukurtas portalas simboliškai pratęsia Čiurlionio pramintą taką anapusybės ir mistiškos, tačiau kartu viltingos nežinomybės link.
Smėlio tapybos darbas „Kapas“ kalba apie sustojusį laiką ir tylų vidinį nykimą. Jo tekstūra, žemiškos spalvos ir natūralus smėlis kuria ramybės, bet kartu ir nykimo nuotaiką. Įrėžimai ir kryžiai primena senus paminklus, suteikia kūriniui sakralumo ir laiko tėkmės pojūtį. Ši tema siejasi su M. K. Čiurlionio kūriniais, tokiais kaip „Ramybė“ ar „Praeitis“, tik jei ten jaučiama dvasinė pusiausvyra, mano darbe atsiskleidžia lėtas blėsimas. Čiurlionio žemiškos spalvos ir artumas gamtai yra labai svarbūs – kaip kūrėjas naudoju natūralų smėlį, kuris leidžia ne tik matyti, bet ir beveik fiziškai pajusti erdvę ir laiką.
„Fuga Maris“ – tai kūrinys, gimęs iš tylos ir metus trukusių ieškojimų. Jo centre – garsas kaip ženklas ir ženklas kaip garsas. Kūrinys prasideda nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fugos „FUGA IN B., OP. 34“, kuri, kaip spėjama, turėjo virsti simfoninės poemos „Jūra“ įžanga. Tai tampa savotišku kvietimu: kurti ne tęsinį, o savą atkarpą toje pačioje trajektorijoje. Svarbi tampa ne pati muzika, o jos užrašymo forma – grafinė notacija. Ji čia atskiriama nuo funkcijos būti perskaityta ir atliekama; tampa savarankiška, įsivaizduojama kaip vaizdinis kūnas.
Parodoje eksponuojami anglies piešiniai, fotopolimero spaudinys ir video kūrinys. Raidė „a“ čia tampa ne tekstiniu vienetu, o artikuliuotu oro judesiu – kvėpavimu, šauksmu, balso stygas kliudžiusi vibracija. Ji vizualizuojama ir kartojama tarsi ritmas, kaip fragmentuota partitūra, kvėpuojanti savo pačios logika.
„Fuga“ reiškia ne tik muzikos formą, bet ir bėgimą. Tad šioje instaliacijoje kvėpavimas atsiranda kaip neišvengiama bėgimo pasekmė – pulsas, ritmo pradžia. Tuo pačiu tai ir figūra, kuri gali priminti balsą, garsą ar jo užuominą.
Instaliacijos elementai – piešiniai, spaudiniai, video – kuria tarpusavyje susijusį, bet ne linearių reikšmių lauką. Jie funkcionuoja kaip notacijos ištraukos ar atgarsiai, tarsi išplauti į paviršių iš garsinės jūros, kurioje nebegalima atskirti, kur baigiasi garsas ir prasideda vaizdas.
Šio kūrinio tyrimą finansavo LIETUVOS MOKSLO TARYBA projekte „Grafinė notacija kaip kūrinys ir funkcija: grafinės notacijos kūrimas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniui FUGA IN B., OP. 34“.
Kertinė mano kūrybos tematika yra laikas, laikinumas, liminalumas. Tai perteikiu tapydama natūroje sutiktus motyvus, kuriuose ieškau laiko prisilietimų, žymių. Nors, priešingai nei M. K. Čiurlionis, nekuriu savų mistinių pasaulių, bet sakyčiau, kad labai stengiuosi juos atrasti ir prakalbinti netikėtuose kasdienybės momentuose. Mano kūryba yra paremta aplinkos stebėsena ir jos transformavimu, perleidimu per save, savito žvilgsnio paieška. Dėl šių priežasčių mane įkvepia Čiurlionis, jo unikalus žvilgsnis į aplinką, gebėjimas savitai perteikti bei transformuoti gamtos vaizdinius. Taip pat visuomet žavėjausi menininkui būdingais plastiniais bei koloristiniais sprendimais, tapybos medija kuriamomis nuotaikomis, formų abstrahacija. Pasirinkau šį kūrinį, nes jaučiu, kad pavyko jame įamžinti efemerišką, mistišką atmosferą, kuri nėra svetima ir M. K. Čiurlioniui.
Kai įsivaizduoju M. K. Čiurlionį, jis sėdi ant samanų, paniręs į buvimą tarp medžių, žvilgsniu lyg strėle veria bangas, veidu sugeria dangaus šviesą. Arba jis palinkęs prie stalo rašo laišką – su krūtinėje smarkiai besidaužančia širdimi. Tikiu, kad jis gebėjo būti išskirtinai stipriai – jausdamas ir nepaleisdamas, nenusukdamas žvilgsnio, nepamesdamas minties – sustingdamas akimirkoje, kuri užtrunka ir yra nepamatuojama. Įsivaizduoju, o man to užtenka, kad kartais taip nutinka ir man.
Vienos kelionės metu, už nugaros palikusi Vilnių su jo pastatų sienomis, žvelgdama pro automobilio langą į atsiveriantį tolį ir platumas, pasitikau laukų šviesą – ji visu svoriu užliejo krūtinę. Pro realaus vaizdo tinklelį prasprūdo nepamirštama simbolinė kelio ir šviesos vertė.
Vėliau, tapybinėmis jėgomis statydama paveikslą šiai patirčiai, mąsčiau, ką man primena pamatyta šviesa: lietuviškų peizažų stebuklingumą, nuostabą ištrūkus į šviesą, arba kitus jau matytus paveikslus, kurie, nušvisdami akyse, vėliau aidi.
Laiko manipuliavimas intriguoja tiek fikcijos entuziastus, tiek mokslo atstovus. Realybėje jau turime spekuliatyvių variantų, kaip būtų įmanoma keliauti laiku, o mokslinė fantastika piešia dar įtikinamesnes vizualizacijas. Juokaudamas Stephenas Hawkingas yra minėjęs, kad jei atsirastų galimybė keliauti laiku, dėl visų loginių klaidų ar paradoksų (pvz., Senelio ar Kilpinio paradokso) mums reikėtų įkurti instituciją — Chronologijos apsaugos agentūrą, kuri prižiūrėtų ir taikytų manipuliavimo laiku apribojimus, įstatymus ir taisykles. Šia idėja rėmėsi keli mokslinės fantastikos serialai, tokie kaip Travelers, Loki bei Doctor Who, kurie bendrai įvardijo esminius Chronologijos apsaugos įstatymus. Tik Doctor Who kontekste, keliaujant laiku, pabrėžiama, kad nevalia pakeisti „fiksuotų taškų“ — kitaip tariant, svarbiausių istorinių įvykių, norint išsaugoti laiko liniją nuo neigiamų pasekmių, tokių kaip jos sunaikinimas ar daugybės alternatyvių istorijų atsiradimas.
„Fiksuoti taškai“ — tai šviesos ir lęšių projekcija, interpretuojanti istorijos nejudinamus taškus, kurių keisti nevalia. Net jei ir būtų galimybė nukeliauti į praeitį bei atlikti pokyčių, siekiant ateitį paversti „utopija“ ar, nukeliavus į patį Visatos pradžios tašką, sužinoti viso ko ištakas — to daryti nevalia, nes galimi padariniai ar paradoksai gali viską pakreipti priešinga linkme. Taigi atitinkama „kelionė laiku“ išlieka vaizduotėje, kurią galima perteikti vizualine išraiška.
Laiko iškraipymą galime pajusti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizualinėje kūryboje, kurioje atsispindi tam tikros kosmogoninės teorijos. Mistikos ir fantastikos pripildytuose menininko darbuose kuriamas savitas erdvės suvokimas: konstruojamas neapčiuopiamos platumos jausmas, ištrinamos laiko ribos. Tai — kelionė laike ir erdvėje, kai savo būseną sunku įvardinti pasitelkiant logiką. Tenka kliautis intuityvia žmogiška nuojauta ir tikėjimu norint nustatyti savo vietą aplinkoje.
Pagrindinis mano tapybos žanras yra peizažas, todėl natūraliai domėdamasi šiuo motyvu kūrusiais menininkais, inspiracijos semiuosi ir iš M.K. Čiurlionio darbų. Šį tapybos darbą anglimi šiais metais sukūriau įkvėpta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio triptiko darbo “Raigardas (II)”. Jis mane sudomino ramia atmosfera, lietuviškų laukų ir gamtos peizažo motyvu, labiausiai mano dėmesį patraukė įdomi peizaže esanti linija, kuri ir davė pagrindą pirminei tapybos darbo paruošiamojo piešinio linijai. Ši linija davė nuotaiką ir jauseną, po kurios sekė intuityvus tapymas anglimi, kuris vizualiai gerokai nutolo nuo “Raigardo”, tačiau kažkuria prasme yra panašus savo gylio, tolio ir platumos jausmais. Man kūryboje ir yra įdomiausia neakivaizdžios sąsajos, kurios prisideda prie mano kūrybos kompozicijų įkvėpimo ir konteksto.
Jokios rutinos, kalbų – erdvę konstruoju kaip kažką visiškai priešingo, kaip sąlygą, kad išlikčiau.
Puikiai suprantu, kad lieku ne sode, o dabarty, kad sodas tai tik vaizduotė, todėl jaučiuosi visiškai laisvai spręsdama, apgyvendinti jį ar ne, suteikti formas, žodžius ar palikti viską erdvei.
Žinau, kad ji man čia svarbiausia, kad joje viską pradanginu ir talpinu.
Pirmoji gyvenimo knygos grafikos kompozicija apgaubia, leidžia stebinčiajam pasijausti apsuptam esaties: gyvybės, banguojančio dangaus horizonto, dangaus, vietomis atradant tą M.K.Čiurlioniui brangų simbolį – žvaigždę, kaip kelrodę.
Stebint kūrinio kompozicijos spalvas ir abstrahuotų simbolių erdves galima apmąstyti gyvybės neaprėpiamumą būtent iš žmogaus, kaip tą būtį teigiančiojo ir ją apmąstančiojo perspektyvos, tuo tarsi pratęsiant pasaulio kūrimo procesą ir jį aktualizuojant dabartyje.
Kūriniu norėjau perteikti, kaip paprasta diena galėjo atrodyti M.K.Čiurlionio akimis, žiūrovą pastatyti į pirmąjį asmenį. Pasirinkau specifinę jo gyvenimo dalį – vasaras Druskininkuose, kurios man irgi nuo vaikystės pažįstamos. Tai mano odė Druskininkams, vaikystės ryškiausiems atsiminimams ir gražiausioms vasaroms.
Lankantis Anglijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje, sukaupusiame daugiau kaip 4,5 milijonų kūrinių, vienose pirmųjų salių atkreipiau dėmesį į eksponuojamas didelio mastelio sujungtas šventųjų terakotines skulptūras, siužetą, kurį buvo galima apžiūrėti iš abiejų pusių – „The Lamentation over the dead Christ“, apie 1510–15 metai, sukurtas Andrea della Robbla dirbtuvėse, Italijoje, Florencijoje (informacija iš prierašo, eksponuojamo šalia skulptūrų). Iš nugarinės, blogosios pusės pastebėjau dideles skyles, gilias ir skaudžias, vos panašias į po žeme tūnančias baugiąsias, iš kurių zyziančiai kas dvi tris minutes išnirdavo keli šviesos taškai, pildantys skylę, tarsi dengiant sluoksniu, glostant, šiltinant ją.
„Temenos“: „(graikiškai „šventovė“) reiškia „demarkavimą, sukarpymą“ (šaknis tem turi reikšmę „karpyti“)“. Motyvą atkerpu, delimituoju palei figūrų kraštinę ir įklijuoju, įrėminu į savą siūlu sudygsniuotą matricą, šventovę, pažymių spalvomis ir imu mažiausiu teptuku rituališkai įtaškuoti, pirmiausiai palikdama oro tarpelius, vėliau tuščiavidures terakotines skulptūras dar labiau užtvindydama jų gausa, tarsi siekdama nuraminti. Darbo kūrimas išsiplėtė į metų laikotarpį, vis prieinant, atsitraukiant, nutolstant ilgesniam laikui, galvojant, pildant, skubant, atsikvepiant ir žiūrint.
„Temenos“ žymi atsiskyrimą, šventovės įsteigimą, įlaikinimą naujoje vietoje, tikėjimą. „Laikas (tempus) turi tą pačią šaknį kaip ir šventovė (temenos).“ Efemerišką taškelių paklodę, užuolaidą laikas suniveliuoja, tirpdo kontūrus, vaizdą iki sunkiau atpažįstamo. Iš pradžių vaizdas gali pasirodyti esąs beprasmis, balansuojantis ties matomumo riba, nekontrastingas, tačiau tai galima suvokti ir kaip tikrovės triukšmo pritildymą. „Į tai atkreipė dėmesį devintojo dešimtmečio kritikė Audronė Baranauskaitė: monotonija pasitelkiama tam „kad išgirstum juodai baltų pustonių skambėjimą. “4 Vaizdas priartėja prie jau nurimusių kraterių vaizdinių, saulės zuikučių buveinės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbo „Ramybė“ (1904-5 m.) vizijos, visą pasaulį apimančios ląstelės, amebos ir juose vykstančių procesų, taktilinių pojūčių, kurie imasi rodytis ilgiau žiūrint į „Temenos“.
