Pasitelkdama tapybos darbui būdingą medžiagiškumą, menininkė atsisako pasikliauti jo plokštumomis – forma išsilieja į erdviškumą, sukuriama linijų ir kraštinių žaismė. Taip kuriama medijos evoliucijos, jos dialektų išsišakojimų ir vidinių, atsiskyrimą lemiančių lūžių metafora. Pasitelkdama du skirtingus, bet savo esme tapačius erdvinius kūnus, menininkė kuria vizualųjį tekstą, paremtą nelinijinio naratyvo principu ir referuoja į naujų kalbos formų gimimą, tuo pačiu keldama tolesnį jų sugyvenimo bei sąryšio formų klausimą.
